бесплатно рефераты скачать
  RSS    

Меню

Быстрый поиск

бесплатно рефераты скачать

бесплатно рефераты скачатьРеферат: Витаутас Великий

Реферат: Витаутас Великий

Marius Savickas

12c kl. Mato Šalčiaus vid. m-kla

Referatas

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vidaus ir užsienio

politika

1999 m.

Kaunas

1. Vytauto didžiojo asmenybės bruožai.

2. Valstybės centralizavimas.

3. Vytauto kovos dėl valdžios.

a) Karai su kryžiuočiais 1392-1394 m.

b) Kovos dėl Žemaičių 1399-1409 m.

c) Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 d.

Kiekvienas žymus LDK kunigaikštis, valdęs mūsų

šalį, yra svarbus mūsų Lietuvos istorijai, nes jis kaip

ir daugelis kitų didžiųjų kunigaikščių

valdė LDK ir siekė gerint jos politinę bei karinę

galią. Šis valdovas paliko Lietuvos istorijoje gilų

pėdsaką ir tikrai nuveikė daug sėkmingų darbų

tvarkant ir stiprinant LDK. Vytautas geriausiai iš visų

valdovų gerino LDK padėtį kaimyninių šalių

akyse ir gerai tvarkė vidaus reikalus.

Šia tema, būtent LDK valdovo Vytauto asmeniu ir jo vykdoma

politika, valdymo laikotarpiu, domisi nemažas ratas žymių

dėstytojų, mokytojų ar šiaip žmonių, vienaip ar

kitaip susijusių su istorija ir išleidusių nemažai

knygų, kuriomis remiuosi rašydamas šį referatą.

Paminėti norėčiau A. Šapoką, kuris puikiai ir

informatyviai aprašo Lietuvos didįjį kunigaikštį

Vytautą knygoje Vytautas Didysis. Dar vienas autorius, tiksliau

istorijos mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją - Mikalojus

Kondratas, parašęs knygą “Lietuvių tautos ir

valstybės istorija”.

1

Vytauto vaikystė yra labai mažai žinoma. Gimęs apie

1350m. , jis augo sunkiais Lietuvai laikais.

Kaip užsilikusios žinios sako, Vytautas buvo neaukšto

ūgio, dailių ir energingų veido bruožų. Turėjo

dideles, gyvas ir protingas akis. Iš veido atrodė moteriškas;

niekas nepažino, kai jis apsitaisęs savo žmonos palydovės

rūbais pabėgo iš kalėjimo.Visa Vytauto figūra

atsišvietė pasitikėjimu savim, energija, gyvumu, drąsa,

rizikingumu ir savigarba, žodžiu, - kažkokia didingo valdovo

šviesa. Nors iš pažiūros mažo augumo, bet savyje

slėpė didžią dvasią. Buvo protingas ir

žmoniškas. Įsidėmėtinas jo susivokimas ir

orientacija: iš karto jis išspręsdavo kelius reikalus.

Dejuodavo net kryžiuočiai, nespėdavę jo žygių

ir elgesių observuoti.

Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė

minutė nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo

pareigų neužmiršdavo nei namuose, nei kelionėje. Ar

klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar duodamas

atsakymus ir patarimus - visur vadovavosi teisybe. Ta savybe jis

užsipelnė didelės pagarbos tiek savųjų, tiek

svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką, jei jo kiek atlikdavo,

praleisdavo medžioklėje arba žaisdamas šachmatais. Bet

visur kur matėsi saikas. Vytautas neprotingu laikė tokį

monarchą, kuris dėl medžioklės mesdavo į

šalį valstybės reikalus.

Palaikė gerus santykius ir su pirkliais. Jų padedamas įsigijo

didelius turtus: aukso, sidabro, brangių akmenų, audeklų,

kailinių ir kitokių brangenybių, kurias paskui kitiems

dalindamas rodė didelį dosnumą. Valgydamas ir gerdamas

susivaldė, per visą savo gyvenimą nevartojo vyno ir jokio kito

gėrimo, o tik vandenį. Savo proto didingumu ir apsukrumu

pranešė visus savo laiko valdovus. Su saviškiais elgėsi

gana rūsčiai: nė vieno nusikaltėlio nepalikdavo

nenubaudęs ir kaltę buvo sunku nuo jo paslėpti. Svečius

priimdavo vaišingai ir gražiai.

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje

srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo

dalykų mielai mokydavo ji ir lengvai juos įsisavindavo. Ypač

jis sekdavo Vakarų Europos išradimus ir papročius.

Kiekviename jo svarbesniame žygyje galima pastebėti karo

dalykų, kultūros, mokslo pamėgimas. Čia ir

paaiškėja, dėl ko jis iš vienos pusės gerbė

kariškius, riterius, o iš kitos - mokslo vyrus; ir vienų ir

kitų jo dvare netrūkdavo ir iš įvairių

kraštų atsilankydavo.

Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą.

Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų kunigaikščiais

vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas

mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug

pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun.

kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo

siuntinėjami totorių kalba raštai.

Visi mokslai kunigaikščiui tiek turėjo reikšmės,

kiek juos buvo galima pritaikyti praktikos gyvenime. Vytautas tuo

atžvilgiu buvo tikras kryžiuočių mokinys, realistas ir

praktikas.

Kalboje buvo trumpas ir šykštus, bet žinodamas reikalus,

dažnai griebdavosi sąmojaus ir lakoniškumo. Kai ant Dniepro

saviškiai jį atkalbinėjo dėl didelių

šalčių mesti kovą su totoriais, Vytautas atrėmė:

todėl ir reikia kariauti, nes jeigu nugalėsim, gausime triumfą

ant dviejų priešų; jei būsime nugalėti, kalbės

apie mus, kad mus nugalėjo du priešai: šaltis ir totoriai. Kai

kartą jam kažkas priminė jo didelį dosnumą dalinant

totoriams žemes Lietuvoje ir Rusijoj, Vytautas atsakęs, kad gerumu

galima ir laukinius žvėris sušvelninti. O kai vėl

kartą jo akyse kažkas gyrė vieną iškalbingą

kunigaikštį, Vytautas trumpai tarė, kad jam patinkąs

mažiau iškalbingas, bet užtatai tiesiakalbis.1

Vytautas, du kart iš Lietuvos pabėgęs, išbuvo apie

ketverius metus Prūsuose. Tenai, kryžiuočių tarpe, jis

išėjo gerą ir drausmingą gyvenimo mokyklą, kuri

padėjo atsivaduoti tėviškę.

_________________________________________________

1 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p. 254-257

Prūsuose Vytautas turėjo progos ir su įvairių

kraštų žmonėmis susitikti ir išsišnekėti.

Jam buvo įdomu, kokia kitų kraštų politika, siekimai,

kultūra. Svečiai Vytautui buvo atviri, nes matė, kad jį

gerbia kryžiuočiai, pavesdami jam net tarpusavio ginčus

spręsti. Žodžiu, jis Prūsuose mito vakarų

kultūros vaisiais, ypač materialine kultūra, kurią paskui

kėlė savo krašte, statydamas bažnyčias, pilis ir

t.t.

Išmoko čia ir tos suktos, bet realios Ordino politikos, kurios

vėliau pats griebdavos santykiaudamas su kaimynais. Dalyvavimas tarpe

riterių, kurie išdidžiai pūtėsi, dėdamiesi

esą tikrosios religijos nešėjai ir skelbėjai, turėjo

ir Vytauto būdui atsiliepti. Jau iš prigimimo nemenka jo ambicija

čionai dar labiau sustiprėjo. Apskritai imant, Vytautas

būdamas gabus, tvirtos valios, be galo energingas ir labai

darbštus, iš šitos mokyklos išėjo tikras tų

laikų europietis, susipažinęs su Vakarų siekimais ir

politinėmis bei diplomatinėmis pinklėmis.

Paviršutiniškai pažvelgus atrodo, kad Vytautas blaškosi,

yra nepastovus: tai bėga pas vokiečius, tai grįžta atgal.

Iš tikrųjų taip nėra. Visais savo veiksmais jis siekia

vieno tikslo - tėviškės. Jis nė valandai

neužmiršta, ko jis nori. Kiekvienas jo veiksmas rišasi su

vyriausiuoju tikslu. Jis naudojasi įvairiomis priemonėmis:

kariauja, derasi, politikuoja, ieško šalininkų (Ordinas,

Maskva).

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai - jis galutinai

atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais

ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą.

Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su

tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai,

tautos draugai - jo draugai. Savo tautai jis pasiliko ištikimas iki gyvos

galvos ir dešimteriopai atsilygino už visus padarytus jai nuostolius.

Nuo 1382 - 1392m. jis lyg medis, neturįs kur suleisti šaknis, po 1392

jis grįžta į gimtąją dirvą, ir visas medis

puikiai išbujoja. Jis jau nebe pabėgęs, nuskriaustas

kunigaikštis, kovojęs dėl tėviškės, bet galingas

Lietuvos valdytojas. Atsitiktinai keičiasi ir jo elgesys. Jeigu iki tol

Vytautas atrodė nepastovus, besiblaškantis, avantiūristas, tai

nuo 1392 metų jis virsta rimtu, pilno masto valdovu - monarchu. Jis

įgyja didesnio pastovumo. Tiesa, jam jau ir laikas buvo nusistovėt:

jis jau tada turėjo apie 40 metų. Šitokiame amžiuje gavo

valdžią, kurios taip siekė ir kurios pasirodė tikrai

vertas. Jo veiksmuose jaučiamas didesnis atsakingumas. Tik nuo to laiko

galėjo jis imti reikšti ir vartoti savo gabumus. Dabar atsirado

daugiau uždavinių, ir tie uždaviniai vis buvo įvairesni ir

sunkesni. Atrodo, kad pamažu susikristalizuoja lyg ir pagrindiniai jo

veikimo programos punktai. Jie duoda jo darbams tam tikro tvirtumo, pastovumo.

Geri santykiai su Jogaila ir lenkais, kova su Ordinu ir rytuose su rusų

kun. ir totoriais, kunigaikščio valdžios stiprinimas ir

kultūros kėlimas krašto viduje - štai vedamosios politikos

mintys.2

Vytautas buvo žymus ir kaip savo krašto tvarkytojas. 1392 m. gavo

suirusią neramią šalį. Jis pasirodė kaip nepaprastai

gabus organizatorius. Greitai numalšino sukilusius

kunigaikščius, sustiprino savo valdžią. Jis valdė

kraštą kietai, nepakęsdamas jokio pasipriešinimo: be

pasigailėjimo šalino savo giminaičius kunigaikščius

nuo užimamų vietų, sukilusius žemaičius

žiauriai numalšino. Net jo artimesnieji pagalbininkai jo

pykčio bijodavo. Pasireiškiąs jo veiksmuose žiaurumas

sutinka su tų laikų supratimu ir negali būti laikomas vien

individualine Vytauto ypatybe.

Vytautas buvo geras šeimininkas ir finansistas: pinigų jam

netrukdavo - jis galėjo net žymias sumas skolinti Jogailai. Jis

nebuvo šykštus, priešingai reikale pinigų

nesigailėdavo. Šiaip, kaip minėjau, labai paprastas ir

neišlaidus privatiniame gyvenime, Vytautas nesigailėdavo jokių

išlaidų, kad reikėdavo parodyti savo galybę,

užimponuoti: siunčia brangių dovanų, kelia puikias puotas

(Lucke).Toks yra Vytautas kaip politikas, valstybės vyras. Tai yra

svarbiausioji jo asmenybės veikimo ir

_______________________________________________

2 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988, p 258-260

pasireiškimo dalis.3

2

Krėvės unijos aktu Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Šis

politinis žygis, iš karto pritartas ir paties Vytauto, vėliau

jam ir lietuvių visuomenei pasirodė įžeidžiąs jos

interesus ir Lietuvos laisvę. Be to, Vytautas dar negavęs Jogailos

jam pažadėtos ir teisėtai priklausančios

tėviškės, o aukštoji Lietuvos visuomenė, matydama, kad

ji gali būti atstumta nuo krašto interesų ir pakeista Jogailos

atsiustais lenkais, negalėjo nepareikšti savo nepasitenkinimo

dėl susidariusios krašte padėties ir tvarkos. Šitų

nepasitenkinusiųjų priešaky atsistojo pats Vytautas, Lietuvos ir

jos visuomenės reikalų gynėjas, kuris po ilgų ir

sunkių kovų, nebe svetimos pagalbos, iškovojo iš Jogailos

ne tik savo tėviškę, bet ir visą Lietuvą su jai

priklausančiais Rusų žemių plotais.4

Vytautas,paėmęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir

užsieny vedė seną, jau paties Mindaugo pradėtą,

Lietuvos politiką: viduje stengėsi įvesti centralizaciją,

t.y. naikinti atskiras, beveik nepriklausomas, sričių

kunigaikštijas, o jo užsienio politika ėjo dviem kryptim:

vakaruose jis ryžosi gintis nuo Ordino, kol galutinai šio

galimybę sumušė Žalgirio laukuos, o rytuose - pulti, t.y.

užkariauti naujų žemės plotų. Buvo dirbamas ir

Lietuvos christianizacijos darbas, bet ši problema, kaip ir po unijos

iškilusi į Lietuvos politikos viešumą santykių

problema su Lenkija, - išeina iš šio rašinio

rėmų: tai bus svarstoma kitų.

Reikia pasakyti, kad darbo šio momentu Vytautui buvo labai daug.

Dėl naminių karų daugelis Lietuvai priklausančių

kraštų atkrito ir pateko Maskvos įtakon: dabar reikėjo

juos ginklu atkariauti. Be to, tokios netikėtos atmainos Lietuvoj -

valdžios atidavimas Vytautui - labai nustebino ir tuos

_________________________________________________________

3 Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas. V., 1989. p 148

4 Šapoka A. Vytautas Didysis. V., 1988. p 45

kunigaikščius, kurie darė sukilimus prieš jo

tėvą: dabar už tai tikėjosi susilaukti bausmės

iš sūnaus. Tartum norėdami tos bausmės išvengti, dar

tebeeinant Ostrovoje deryboms, jie sukilo, tikėdamiesi atsipalaiduoti

iš Vytauto valdžios, t.y. nepakliūti į jo rankas. Gal tas

sukilimas jiems būtų pasisekęs, jei jie būtų

sutartinai veikę. Tas jų nesutarimas ir bus buvusi viena iš

priežasčių, kuri padėjo Vytautui juos numalšinti.

Pirmas prieš Vytautą pakėlė ginklą Sieversko - Naugardo

kunigaikštis Dimitras Kaributas, kuris buvo sukilęs prieš

Vytauto tėvą Kęstutį ir atsisakęs mokėti

duoklę. Jis įsiveržė Lietuvos gilumon ir buvo

besirengiąs eiti į Vilnių. Bet netrukus palei Dokudovą buvo

Vytauto sumuštas ir turėjo bėgti. Prisiartinęs prie

Sieversko - Naugardo, Vytautas paėmė jį staigiu puolimu.

<.>

Tuo pačiu metu atsisakė Vytauto klausyti ir Kijevo kunigaikštis,

Algirdo sūnus, Vladimiras, nesutikdamas padėti jam malšinti

sukilusio Podolijos kunigaikščio Karijoto sūnaus Feodoro.

Šį kartą susirėmimų buvo išvengta: viskas

pasibaigė Vytauto pagrasinimu. <.>

Sekančiais metais sukilo ir Volynijos kun. Feodoras, Liubarto

sūnus. Vytautas greit jį numalšino. Jo žemes pasiliko

sau, o jam pavedė valdyti Sieversko - Naugardą. Bet jis čia

neilgai pabuvęs irgi pabėgo į Vengriją, iš kur abu

su Švitrigaila susižinodavo su Ordinu, ruošdami Vytautui

pinkles. Tuo būdu ir Sieversko - Naugardo kunigaikštija atiteko

Vytautui. Taip pat suvaldė Vytautas ir kitus nepaklusniuosius Volynijos

kunigaikščius. Po tų visų numalšinimų

didesnė Volynijos dalis atiteko Lietuvai, kita - Lenkijai.

<.>

Taip Vytautui trumpu laiku pasisekė panaikinti stambiųjų

sričių kunigaikštijas, tepaliekant kunigaikščiams

valdyti mažos

reikšmės nedideles sritis.

Stambiųjų sričių kunigaikščių panaikinimas

padarė didelę atmainą Lietuvos gyvenime. Pirmiausia

pasistūmėjo į priekį Lietuvos valstybės suvienijimo

darbas, centralizacija, nes jų žemės buvo atiduotos valdyti

didžiojo kunigaikščio vietininkams. Tie Vytauto pastatyti

vietininkai visiškai jo klausė ir tai jį padarė

savarankišku valdovu. Anksčiau kunigaikščiai, valdydami

tas žemes savo nuožiūra, nejautė to ryšio, kuris

Страницы: 1, 2


Новости

Быстрый поиск

Группа вКонтакте: новости

Пока нет

Новости в Twitter и Facebook

  бесплатно рефераты скачать              бесплатно рефераты скачать

Новости

бесплатно рефераты скачать

© 2010.